
Dokumentų tvarkymas įmonėje beveik visada prasideda nuo bendro disko, ir ilgai tai yra teisingas sprendimas. Lūžta jis ne nuo failų kiekio, o nuo to, kiek žmonių tuos pačius failus liečia.
Failas pavadinimu „sutartis_galutine_v3_TIKRAI” nėra juokas — tai simptomas. Kai versiją reikia atspėti iš pavadinimo, sprendimai priimami pagal spėjimą.
Diske randama pagal failo vardą. Jei sutartis pavadinta kliento pavarde, o Jūs ieškote pagal datą arba sumą, paieška virsta naršymu po aplankus. Dokumentų valdymo sistema čia laimi ne saugykla, o tuo, kad dokumentas turi laukus — kliento, datos, būsenos.
Diskas nežino, kad sutartis nepasirašyta, o sąskaita neapmokėta. Jis saugo, bet neprimena. Kol tokių dokumentų vienetai, tai nesvarbu; kai jų dešimtys, kažkas kas savaitę juos perskaičiuoja ranka.
Bendrame diske teisės dalijamos aplankais. Kai reikia, kad žmogus matytų savo projekto sutartis, bet ne visų, prasideda aplankų kopijos — o kartu ir klausimas, kuri kopija tikroji.
Tai dažniausiai pastebima ne kasdien, o kai kas nors išeina iš organizacijos ir paaiškėja, prie ko jis turėjo prieigą.
Jei dokumentus tvarko vienas žmogus, jų srautas pastovus, o terminų sekti nereikia — sistema pridėtų darbo. Diskas pralaimi ne dėl dydžio, o dėl žmonių skaičiaus ir dėl to, ar dokumentas turi savo eigą.
Didžioji dalis dokumentų yra tas pats tekstas — jie skiriasi tik keliais laukais. Kai tie laukai jau yra sistemoje, dokumentas suformuojamas iš šablono, o ne kopijuojamas iš praėjusio karto ir taisomas ranka.
Nauda čia dviguba: dingsta klaidos, kai pamirštama pakeisti pavardę ar sumą, ir dingsta klausimas, kuri šablono versija naujausia. Būtent kopijavimas nuo praėjusio karto ir pagimdo tas „galutines” versijas.
Netvarkingų dokumentų ji nesutvarkys. Jei šablonų nėra ir kiekvienas rašo savaip, sistema tą įvairovę tik užfiksuos greičiau. Todėl pirmas žingsnis dažnai yra ne diegimas, o susitarimas, kaip atrodo tvarkingas dokumentas.
Nuo to tipo, kuris kartojasi dažniausiai — dažnai tai sutartys arba sąskaitos. Vienas tipas su laukais ir būsena duoda daugiau nei visas archyvas be jų. Likusius galima perkelti vėliau, kai matyti, kad tvarka veikia.
Dalis dokumentų turi saugojimo terminus, ir jie nesutampa: sutartis, sąskaita ir darbuotojo dokumentas gyvena skirtingai ilgai. Diske tai virsta aplanku „archyvas”, į kurį niekas nebežiūri.
Kai dokumentas turi tipą ir datą, terminas tampa savybe, o ne prisiminimu. Tada ir valymas nustoja būti atskiru projektu kartą per kelerius metus.
Ar galime matuoti, kaip naudojatės svetaine?
Sutikus įjungsime „Google Analytics“: matysime, kurie puslapiai skaitomi ir kurie mygtukai spaudžiami. Nesutikus — į Google nekeliauja niekas, o svetainė veikia lygiai taip pat. Privatumo politika