
AI vietoj automatizavimo renkamasi dažniau, nei reikėtų. Dirbtinis intelektas versle dažniausiai pristatomas kaip atskiras dalykas, kurį reikia „įsidiegti“. Praktikoje jis yra tik viena iš dviejų priemonių, ir dažnai — ne pirmoji.
Jei veiksmui galima parašyti taisyklę, užtenka automatizacijos. Jei prieš veiksmą reikia perskaityti ir suprasti — reikia AI.
Visa kita yra detalės. Bet ta riba svarbi, nes abi pusės kainuoja skirtingai ir lūžta skirtingai.
Veiksmų grandinė, kurioje kiekvienas žingsnis turi aiškią sąlygą. Atėjo užsakymas — sukurkite įrašą, informuokite atsakingą, išsiųskite patvirtinimą. Praėjo dvi dienos be atsakymo — priminki.
Tokia grandinė yra pigi, greitai paleidžiama ir nuspėjama. Ji taip pat visiškai kvaila: jei sąlyga netiksli, ji ištikimai darys ne tą.
Gebėjimas priimti sprendimą ten, kur taisyklės parašyti neįmanoma. Trys tipiniai atvejai:
Pradėkite nuo darbų, kurie yra dažni ir nebrangūs suklysti. Ne nuo tų, kurie skamba įspūdingiausiai.
Užklausų rūšiavimas: klaida kainuoja minutę, o nauda kasdienė. Atsakymai į pasikartojančius klausimus: robotas atsako iš Jūsų turinio ir, neradęs, nukreipia į žmogų. Juodraščiai: atsakymas paruošiamas, žmogus peržiūri ir išsiunčia.
Ir viena taisyklė, kurios verta nelaužyti: viskas, kas liečia pinigus arba įsipareigojimus, praeina pro žmogų. Sistema paruošia, žmogus patvirtina.
Kaip tai atrodo ir ką paprastai perimame pirmiausia — automatizacijos ir AI puslapyje.
Sistema, kuri sprendžia, kartais nusprendžia neteisingai. Tai ne gedimas, o savybė, ir su ja dirbama trimis būdais.
Pirma — susiaurinkite lauką. Robotas, kuriam leista kalbėti apie viską, atsakinės ir tada, kai nežino. Robotas, kuriam duota tik Jūsų turinio, neradęs atsakymo pasakys, kad neranda. Antrasis nuobodesnis ir daug naudingesnis.
Antra — matuokite, o ne tikėkite. Prieš paleidžiant paimkite šimtą realių atvejų ir palyginkite, ką nusprendė sistema ir ką būtų nusprendęs žmogus. Jei sutampa devyniasdešimt kartų, žinote, ko tikėtis. Jei nematavai, nežinote nieko.
Trečia — palikite grįžimo kelią. Kiekvienas automatinis sprendimas turi būti matomas ir atšaukiamas. Jei laiškas nukreiptas ne ten, tai turi būti pastebima per valandą, o ne per ketvirtį.
Į bendrą dėžutę ateina laiškas. Anksčiau kažkas jį perskaitydavo, nuspręsdavo, kam jis skirtas, ir persiųsdavo.
Dabar: sistema perskaito ir priskiria tipą — užklausa, skundas ar sąskaita. Užklausa keliauja pardavimams su paruoštu juodraščiu, kurį žmogus peržiūri. Skundas keliauja atsakingam su pažyma, kad tai skundas, ir laikrodžiu. Sąskaita keliauja apskaitai su jau nuskaitytais laukais, kuriuos žmogus patvirtina.
Pirmas žingsnis reikalauja AI, nes tipą matyti tik perskaičius. Visi kiti — paprastos taisyklės. Tai tipinė proporcija: AI dažniausiai reikia vienam grandinės žingsniui, ne visai grandinei.
Paimkite vieną kartotinį veiksmą. Kiek kartų per mėnesį jis atliekamas? Kiek minučių užtrunka? Padauginkite. Pridėkite tai, ko minutėmis neišmatuosite: kiek kartų per metus kas nors suklysta perrašydamas.
Jei rezultatas — kelios valandos per mėnesį, automatizuoti neverta. Jei kelios dienos, atsakymas savaime aiškus. Nuo ko pradėti, paprastai parodo auditas.
Ar galime matuoti, kaip naudojatės svetaine?
Sutikus įjungsime „Google Analytics“: matysime, kurie puslapiai skaitomi ir kurie mygtukai spaudžiami. Nesutikus — į Google nekeliauja niekas, o svetainė veikia lygiai taip pat. Privatumo politika